savanorystė

Visų neišgelbėsi, bet… kodėl nepabandyti?

5515664Savanorė Edita pasakoja: „3 metus savanoriavau “Gyvybės vagonėliuose“, kurie buvo įsikūrę sanitarinės tarnybos „Grinda“ teritorijoje (dabar prieglauda yra N. Vilnioje, ir vadinasi „Beglobis“). Per tą laiką mūsų prieglaudoje laikomų gyvūnų skaičius keitėsi: pradžioje, būnant „Grindos“ teritorijoje turėjome iki 20-25 šunų, ir tiek pat kačių. Atsikrausčius į N.Vilnią skaičius paaugo iki 35-40 šunų, ir 30-40 kačių (daug kačių būdavo laikinoje globoje, klinikos stacionaruose).“

Kokie jausmai aplanko lankantis prieglaudoje?

5515660Einant į prieglaudą, sunkiausia būna pradžioje, bet su laiku supranti, kad eini ten ne verkti, o padėti ir daryti viską, ką gali, tam, kad padėti tiems, kurie patys sau padėti negali. Aš savanoriavau su šuniukais, ir tai buvo nuostabus laikotarpis mano gyvenime, nuostabi patirtis. Būdavo nuostabių dienų, būdavo tiesiog neapsakomai sunkių. Kai esi tikras savanoris, eini į prieglaudą po darbo, prieš darbą, laisvadieniais, per karščius, didžiausią šaltį, lietų, ir negalvoji apie save, o tik apie juos: stengiesi,  kad jie būtų pavalgę, išvesti, ir gautų kuo daugiau meilės… Apie savanoriavimą galima pasakoti ir pasakoti, bet tos emocijos, kurias ten patiri, yra NEAPSAKOMOS: atėjus į prieglaudą šunys pradeda vizginti uodegas, laižyti tau veidą, šokinėti, arba tiesiog ateina ir prisiglaudžia šalia su savo šlapiom nosytėm. Būdavo dienų, kai eidavau ten liūdna, tada tiesiog apkabindavau kokį šunį ir sėdėdavau su juo, kalbėdavau, o jis ramiai žiūrėdavo į mane, prašydavosi paglostomas, ir nieko neklausinėdavo.Aplankydavo toks jausmas, kad jis jaučia mano emocijas (jie tikrai geriausi žmonių draugai ). Dar daug teigiamų emocijų atneša tai, kai koks nors gyvūnas pasveiksta po sunkios ligos, arba suranda nuostabius namus.

Ar neteko susidurti su neatsakingais žmonėmis, norinčiais pasiimti gyvūną iš prieglaudos?

5515654Su laiku pradedi kažkiek skirti žmones, bet niekada niekas nėra apsaugotas nuo to, kad vieną dieną paimtas gyvūnas bus grąžintas į prieglaudą, o kartais ir dar su vaikais (turėjome bailiukę kalytę, kurią padovanojome, bet nespėjome sterilizuoti, nes ji rujojo. Po kažkiek laiko gavome ją atgal, su dviem mažiukais, o žmonės juk atrodė patikimi…) Ateidavo „kieti bičai„, kartais net girti, kurie ieškodavo kuo grėsmingesnio šuns, tai su tokiais kalbos būdavo aiškios: niekas jums šuns nedovanos, galite išeiti. Stengdavomės kalbėtis su visais potencialiais šeimininkais, išsiaiškinti kokie jie žmonės, ar yra turėję gyvūnų, kur šunį laikys, kokiomis sąlygomis, kam reikalingas šuo, papasakodavom apie dovanojamą šunį, duodavome pasivaikščioti, dažnai net duodavom šunį pasiimti „bandomajam“ laikotarpiui, nepasirašius dovanojimo sutarties, kad žmogus ir gyvūnas susipažintų, suprastų, ar tinka vienas kitam (bet sunku taikyti tokią politiką prieglaudoje, kur trūksta savanorių ir kur žmonės ne visada supratingi).

Kaip atrodo savanorio diena prieglaudoje?

5515640Savanorių darbai skirdavosi: vieni ateidavo fotografuoti gyvūnus, kiti tik vedžiodavo šunis. Mano diena prieglaudoje atrodė taip: ateinu, pasisveikinu su visais, kurie gyveno lauke, nes kaip tu pro juos praeisi nepaglosčiusi, tada einu persirengti, ir kimbu į darbus: pradžioje šuo išvedamas pasivaikščioti, kol su juo vaikštau, kitas savanoris sutvarko jo vietą, įdeda maisto, įpila vandens, parvedus šuo yra patalpinamas atgal į vietą (narvas, kambarys, būda…) Jei tvarkydavausi viena, tai vesdavau šunį pasivaikščiot, tada grįžusi pririšdavau prie tvoros, per tą laiką sutvarkydavau jo vietą, ir įvesdavau šunį atgal, bet vienam būdavo labai sunku. Kai visi gyvūnai būdavo išvesti, pamaitinti, reikėdavo sutvarkyti viską, sušluoti, papildyti kartais butelius su vandeniu, užrašyti pastabas, kartais reikėdavo nuvežti gyvūną į kliniką, ir t.t.

Kaip jūsų veiklą vertino artimieji?

5515680Mano veiklą beveik visi vertino labai teigiamai. Be abejo, kartais mama ar močiutė paburbėdavo, kad va, toks šaltis, lietus, tu po naktinės pamainos, nemiegojusi, o važiuoji į prieglaudą (nebūtų mamos ir močiutės). Be abejo, pasaulyje ne visi žmonės yra geri, ir ne visi myli gyvūnus. Ne visi supranta, kaip svarbu yra jiems padėti, tai iš tokių sulaukdavau pasakymų „ko tu ten eini?“ „kam gaišti savo laiką?“, bet atsakydavau: „žmogus nemylintis gyvūnų ir nepajautęs jų šilumos ir padėkos, niekada to nesupras“. Be abejo, visų neišgelbėsi ir visiems nepadėsi, bet… kodėl nepabandžius? 

Edita ragina visus dvejojančius pradėti savanoriauti: jei ši veikla skirta jums, nebegalėsite be to gyventi. Taip pat ji pataria nebijoti pasiimti beglobių į savo namus: „jie visi yra nuostabūs: maži ir dideli, seni, jauni, neprigirdintys, netekę vienos galūnės, kažkada nuskriausti, ir vis dar bandantys atgauti pasitikėjimą žmogumi. Kiekvienas jų gali tapti geriausiu jūsų draugu, kuris bus ištikimas, ir savo šeimininką  mylės besąlygiškai. Viskas, ką jūs turite padaryti, – tai atverti beglobiams savo namų duris ir širdį“.

 

Dėkojame Editai 🙂