Visada sakiau, kad auginsiu būrį vištų, bet ne dėl kiaušinių, o todėl, kad man jos labai gražūs paukščiai

P1430450Vieną lapkričio vakarą parėjusi namo radau savo kambaryje paliktą šviesą, iškart pyktelėjau, bet atidariusi duris pamačiau ant grindų dėžutę, į kurią švietė stalinė lempa. Na, pagalvojau, turbūt dukterėčios ką nors man pagamino. Pasižiūriu į dėžutę, o ten viščiukas! Triskart patikrinau, ir negalėjau patikėt. Tikras? Vienas? Kodėl? O tėvai žvengia kiek gali, sako, mes laukiam, kada tu pamatysi, o tu dar parėjusi namo sau plepi. Jie man pasakojo, kad pietavo prie stalo, ir girdi kažką cypsintį už durų, na, turbūt katė ir vėl pelę parnešė vaikams, bet cypsėjimas kažkoks kitoks, atidaro duris, o ten katės nasruose geltonas pūkuotas viščiukas. Greitai čiupo ir atėmė. Gyvas, sveikas. Kad jam būtų saugu, uždarė mano kambaryje.

Labai džiaugiausi turėdama naują augintinį

Kur katė jį sumedžiojo, taip ir liko neatsakytas klausimas. Aš kitą dieną net kaimynus aplaksčiau, bet visi į mane P1450618žiūrėjo kaip į kvailę, juk ne sezonas viščiukams. Tada ir internete namų ieškojau, bet galiausiai nusprendėm pasilikti ir pabandyti užauginti. Tėvai nostalgiškai pasakodavo prisiminimus iš savų vaikystės, kaip kad jie užsiaugino paukščius, kas tris, kas visą būrį. O aš labai džiaugiausi turėdama naują augintinį. Bet… viščiukas toks trapus, labai gailiai cypė pirmas dienas. Jei ranką nuleisdavau į dėžutę, tai nurimdavo, bet vos ištraukdavau, ir vėl cypsėdavo. Youtubėj suradusi paleidau džiunglių paukščių garsų, tai kai kurie įrašai jį ramindavo, o nuo kai kurių įsitempdavo, tokia „muzika“ visai patiko ir man. Po to draugas patarė sukonstruoti dirbtinę vištą, mamą, po kuria galėtų viščiukas pasislėpti. Bet man buvo greičiau pagriebti savo vaikystės žaislą – dinozaurą. Brolis juokėsi „Gąsdini žiauriai tą gaiduką, tai džiunglių garsai, o paskui tik opą ir dinozauras, neištemps taip ilgai“. Bet ištempė, o ir rožinis dinozauras buvo vienintelis prieglobstis: po viena koja palįsdavo, ant kitos pasidėdavo galvą, ir miegodavo. Viščiukas miegojo, o štai aš vis keldavausi naktimis patikrinti, ar gyvas.

Vištytė-kompiuteristė

P1430613Greitai jos mama tapau aš. Vos pamatydavo, kad atėjau, taip ir cypsėdavo. Tai aišku, kad tokį mielutį ant rankų nešiojausi. O kadangi mano visi vakarai praleidžiami prie kompiuterio, tai ir vištytė užaugo kompiuterastė. Lakstė ji man per klaviatūrą, raides vis kapojo ar pele ekrane gaudydavo. Tai klaviatūra greit tapo supakuota į plėvelę, o man teko sužinot įvairiausių naujų funkcijų. Pavargus miegodavo delne, o kiek paaugusi tupėdavo ant peties. Kas kartą užšokus patikrindavo plaukų sruogas (plunksnas man pakedendavo), ir jai taip patiko auskarai, kad galvojau greit įgysiu naujų skylių.

Taip ir augom. Nesuvaldoma Džesmina pasidarė vos tik pirmą kartą pavyko jai iššokti iš dėžutės. O ji tai sugalvojo padaryt nakčia. Pasilipo ant dinozauro galvos, ir tiesiai man į lovą purpt. Dėjimas atgal į dėžutę buvo visiškai beprasmis. O ji tokia miela ir maža, kad leidau pasilikti lovoj, tai įsitaisė man ant peties ir taip dar miegojom. Ir tokie rytai tapo labai dažni. Vis mane pažadindavo apie 5 valandą ryto. „Čir čir, kelkis mama, tuoj saulė patekės.“

Ir vištos moka žaisti!

Parėjusi namo dažnai rasdavau vištytę alkaną ir miegančią po radiatorium. Tai iškirpom dėžutėj dureles, bet jai buvoP1440023 įdomiau kitur, ir dėžutė tapo nebereikalinga. Miegodavo tiesiog ant paklotos vietos, arba prie mano kojų. Užsimanius ant rankų kirsdavo man į kojas, kiekvieną kartą vis stipriau, kol susiprotėdavau pasiimt. O jau kai daugiau skraidyt išmoko, tai pati užskrisdavo ant kelių. Labai bendraujanti višta augo. Visad pasitikdavo prie durų, išlydėdavo taip pat, žiūrėdavo į akis, kalbėdavo. Viską veikdavo kartu, paskui kiekvieną koją bėgiojo, o jei aš darydavau, pavyzdžiui, atsilenkimus, tai ant pilvo atsisėsdavo. Ir kas keisčiausia, ir žaisti mokėjo. Tik jos žaidimai tokie vištiški, tai niekaip nėjo jai kompanijos palaikyt. Sugalvodavo palakstyt po kambarį pirmyn atgal, bet taip juokingai, galvą ištiesdavo horizontaliai ir dun dun dun per grindis pasiplasnodama.

Vos tik orai atšilo, nešiausi jau gerai paaugusią vištytę laukan pasivaikščioti. Kaip šuniuką, taip ir vištą, į parankę, ir į sodą ant pievelės pavedžioti. Ji nuo manęs niekur nesitraukė, tai aš ratus aplink sodą ėjau, o Džesmina prie kojos iš paskos bėgiojo. Aš kaip piemuo, vieną vištą nuo būrio kačių saugojau. Nes tos kiekvieną dieną per durų plyšį ją stebėjo. Ir dar kelis kartus bandė užpult, radę progą. Tad jai vienai nesaugu.

P1450064O štai kitą gražią dieną ant lovos radau du kiaušinius. Vienas buvo sulestas, kitas prakirstas. Mes vis diskutavom kam turės atitekt pirmas kiaušinis, ir štai pati vištytė paragavo kas ten per daiktas. Tik apmaudu, kad aš tą dieną buvau namie, ir pražiopsojau tokį įvykį. Tėtė tai buvo jau perspėjęs: „skiauterė pakankamai raudona, laikas daryti gūžtą“. Kadangi nepaklausiau, tai gūžta – dėžė su šienu, buvo pastatyta pavėluotai. Dar prireikė kelių dienų, kol pripratinom ten lipt. Šieno bijojo. Įdėjom medinį kiaušinį, tai pradžioj bandė jį išsirident laukan pas save, bet ne pati lipt tupėt. Po savaitės atėjo ir Šv. Velykos, tada jau turėjom 6 mažus  Džesminos kiaušinius, kuriuos numarginus išdalinau vaikams ir dar vienas liko man.

Kitų vištų draugija

Po kiek laiko įsigijom daugiau vištų. Aišku, Džesminai tai buvo pats didžiausias šokas, ji joms kirto, pati labai bijojo, P1450618ir visada laikėsi ko atokiau. Kasdien po truputį pratinau. Ir Džesmina apsirgo. Vežėm pas veterinarą. Beje, tokį, kuris apsiimtų gydyti vištą, buvo nelengva rasti. Paaiškėjo, kad ji neturi imuniteto vištų ligoms, ir pabičiuliavus su gentainėm apsirgo. Gavo antibiotikų kursą, pirmi nepadėjo, vežėm dar kartą, gavo kitokių vaistų. Galiausiai viskas susitvarkė. Pastatėm namelį, kaip aš sakau – auksinei vištai, auksinis namelis. Dabar ji gyvena vištišką gyvenimą su kitomis vištomis ir gaidžiu. Bet ji vis vien kitokia, jei yra žmogus, tai ji visad bus šalia žmogaus, o ne su savo būriu, padeda daržus kartu ravėt, atbėga pašaukta vardu.

Galėčiau pasakyt, kad tai yra dar viena istorija įrodanti, kad svajonės pildosi. Įsivaizduodama savo būsimus namus, visada teigdavau, kad auginsiu būrį vištų, bet ne dėl kiaušinių, o todėl, kad man jos labai gražūs paukščiai. Juk tokių įvairiausių veislių yra, dydžių, formų ir plunksnų margumo. Tad štai, norėjau ir gavau ypatingą vištą praskaidrinusią mano pilkas dienas.

 

Gintarė M.