Šuo saugantis maistą

Kad jūsų šuo saugo maistą galite pastebėti labai paprastai – duokite šuniui valgyti ir pamėginkite prieiti arčiau. Jei jūsų šuo:

  • pradėjo greičiau ėsti maistą
  • susigūžė, lyg norėdamas užstoti maistą
  • sustingo ir akies kraštu stebi jus
  • suglaudė ausis
  • pradėjo tyliai urgzti
  • kanda orą, lyg grąsindamas jums
  • kanda jums
reiškia jūsų šuo saugo savo maistą ir jei netyčia jūs, ar koks kitas žmogus, prisiartintų per arti (jau nekalbant apie situaciją jei bandytumėt maistą iš šuns paimti) – viskas galėtų pasibaigti skaudžiai ir liūdnai.
Šuo turi mane gerbti, nes duodu jam valgyt
 
Atsidūrę situacijoje, kuomet nieko blogo nelinkėdami, o kaip tik atvirkščiai – gero, duodame šuniui valgyti, ko mažiausiai tikimės, tai įkandimo už savo tokį elgesį. Žmogus gali pamatuoti viską paprastu principu – aš tau gerą, tu – man. Bet ar šuo mąsto taip pat? Sąlyginai. Taip, jūsų šuo jus myli ir tikrai yra laimingas, kad gauna valgyti, bet ar žinot, kaip jis žiūri į maistą?
Maistas šuniui, tai resursas kurį jis labai sureikšmina. Priežastis paprasta – šuo labai, labai, labai mėgsta ėsti. Jį varo iš proto kvapas, skonis ir greičiausiai sotumas – tai jo gyvybės varikliukas ir vienas svarbiausių dalykų gyvenime. O kas būtų, jei jis jo netektų? Alkis ir greičiausiai mirtis. Šioje situacijoje, kada šuo gauna maistą, įsijungia instinktas išgyventi. Taip. Išgyventi. Nesvarbu, kad maistą jis gauna kasdien, tačiau tas kasdienis maistas juk bet kada gali tapti paskutinis, sutinkat?
Šuo, gavęs maistą, staiga pradeda save įsivaizduoti didžiausiu plėšrūnu, kuris ką tik sumedžiojo stirną ir kad ta stirna yra jo savaitės, o galbūt ir žymiai ilgesnio laiko tarpo, maistas. Kito nebus, vadinas saugau šį. Lygiai kaip vilkai.
O kaip reaguojat jūs, šeimininkai?
Dažnai daroma prielaida, kad šuo agresyvus, nes saugo maistą. Anaiptol. Šuo nebūtinai bus linkęs į agresiją (ar jau agresyvus), jei sumąstys saugoti maistą. T.y. net pats mieliausias, mažiausias ir švelniausias padarėlis žemėj, gavęs gerą gabalą mėsos gali tapti tikrų tikriausiu plėšrūnu vilku. Tačiau – tik tai akimirkai, o vėliau vėl sugrįžtantis į ėriuko kailį.
Šuo, saugantis maistą ir matantis besiartinant link jo bet ką – žmogų, kitą šunį, vaiką, net ir patį šeimininką, gali į tai reaguoti, nepaisant to, kokie buvo tų besiartinančių objektų kėslai (gal tik praeiti pro šalį, o gal iš tiesų atimti skaniausią kąsnelį). Jūs nesate Dievas savo šuniui – lygiai kaip jūs davėte jam maistą, galite ir atimti, o šuo to nenori. Vienas, nuolankesnis – maistą atiduos, o kitas įkąs į ranką taip, kad reikės siūti, tačiau tai nereiškia, kad šuo jūsų nemėgsta ar nemyli. Šunys rodo signalus, kad jam reikia erdvės ir kad jam nepatinka jūsų priartėjimas, o jūs, lyg specialiai, grąsinate jam toliau. Rezultatas aiškus, nes suveikė šuns instinktas ir jūs nepaisėte jo įspėjimų.
Stadijos
 
Dažniausiai, jau nuo pat mažumės, šunys pradeda siųsti signalus, kad jam nelabai patinka tam tikri dalykai kai jis valgo. Kur bėda? Šeimininkai nepastebi mini signalų ir toliau sėkmingai gilina šuns baimes…kuomet netikėtai pareiškia – mano šuo man nė iš šio nė iš to įkando kai valgė savo maistą. Nebūna „nė iš šio, nė iš to“.
Pirmieji signalai vos pastebimi. Šuo pradeda valgyti, o jums priėjus arčiau didina ėdimo greitį, sustingsta, nebepakelia galvos nuo indo ir stengiasi greičiau pabaigti porciją. Kartais net ir uodegą pradeda intensyviau vizginti. Manot jam labai smagu? Visai nesmagu. Tai mini signalai, kuriuos jūs pamatę ir sumažinę įtampą tokioj jaunoj stadijoj, išspręsite problemą labai greitai ir paprastai. O ir neskaudžiai.
Jei vistik šie signalai buvo praleisti ir problema pagilėjo, atsiranda stipresni ženklai. Jums priartėjus prie ėdančio šuns, jis vėl sustingsta, suglaudžia ausis, pradeda greičiau ėsti, o jei jūs vistiek artėjat – šuo gali nustoti ėsti, stebėti jus akies kraštu, tačiau nepakelti nosies nuo maisto, pradės demonstruoti savo dailius dantis, laižytis lūpas, urgzti iiiir…kąsti? Kiek stipriai „priremsit“ šunį toj situacijoj, tiek stipriai jis ir sureaguos. T.y. jei atsitrauksit ir duosit jam erdvės ir ramybę pabaigti tai ką jis veikė tada kai pamatysit, jog šuo iššiepė dantis – čia ir pabaigsit tą susidariusią situaciją. Jei pamatę, kad šuo laižosi, šiepia dantis, urzgia ir toliau eisit prie jo ir dar sumąstysit kišti rankas prie šuns maisto – čia jau šuniškų perspėjimų pabaiga vainikuojama kandimu.
Atsiprašau, šeimininke, aš juk tave perspėjau…iš čia ir seka tas mistinis – kando „nė iš šio, nė iš to“ – prireiks dviejų rankų pirštų, kad galėtume suskaičiuoti, visus įspėjimus.
Šuo nerodė signalų
 
Jei vis dėlto šuo iš tiesų nerodė tokių signalų ir kando iš karto, pakapstykim kiek giliau. Pamėginkite atsakyti į šiuos klausimus ir galbūt tai padės suprasti, kas kažkuriuo momentu, nutiko tarp jūsų ir jūsų šuns…
Kiek šuniui laiko? Ar jis buvo dresuojamas? Jei buvo – kokiais metodais? Ar jo gyvenimo eigoje buvo naudotos skaudžios korekcijos smaugtukais, spygliais ar grandinėm? T.y. Ar šuo, parodęs vieną iš aukščiau minėtų signalų, yra gavęs už tai fizinę bausmę? Ar šuo jumis pasitiki? Jei ne, kodėl?
Tai vistik, ką daryt?
Įdėti darbo ir užsitarnauti pasitikėjimą, štai ką reikia daryti.
Jei iki šiol šuo maistą gaudavo už nieką, be jokio tvarkos, disciplinos ir režimo, tai ir reikia pakeisti jūsų gyvenime. Nusistatykite grafiką, laiką, vietą, komandas ir porcijas.
Pradėkite šunį maitinti tik iš savo rankų. Dubenėlis, kuriame seniau šuo rasdavo maistą – turi dingti. Palikite tik vandens dubenį.
Atėjus pusryčių/vakarienės laikui, pasikvieskite šunį, pasisodinkite ir duokite maistą už atliktą komandą (arba akių kontaktą). Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš rankų. Šuo visuomet turi maistą užsidirbti.
Priklausomai nuo problemos sudėtingumo, tai tęskite tiek kiek jums atrodo, kad reikia. Gali būti kelios dienos, gali būti mėnesiai, o gali būti ir visas likęs gyvenimas.
Jei esate pasiruošęs sekančiam etapui – dubenėlis grįžta. Tuščias. Pasikviečiate šunį, o maistą turėkite pas save. Lygiai taip pat, už komandas (arba akių kontaktą), duodame po gabalėlį/saują maisto, tačiau jau ne iš rankų, o įdedame į dubenį. Gerai atlikta komanda (arba sėkmingas akių kontaktas) = maistas iš dubenėlio.
Supratęs, kas tai per žaidimas, šuo pradės labiau vertinti jus, nes jūs būsite tas, kuris duoda ranką su maistu, o ir nebus laiko prisigalvoti kažkokių gynybinių pozicijų, tam, kad apginti maistą, juk gaus tik po gabalėlį/saują – praris ir norės tęsti.
Mainai
Įsivaizduokit save.
Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų.
Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai.
Jūs išsigąstat ir pradedat slėpti pinigus, nes gi greičiausiai jis norės juos iš jūsų atimti.
Ar buvo maloni situacija?
Dar kartelį įsivaizduokit save.

 

Sėdit sau autobuso stotelėj, rankoj laikot 50 eurų.
Į jus pradeda eiti kažkoks jums nepažįstamas vyras, atrodo grėsmingai, artinasi greitai, tačiau rankoj laiko 200 Eurų, jais mojuoja ir sako „ei, gal nori keistis? aš tau 200 eurų, o tu man 50 eurų?“.
Jūs žiūrit į jį ir galojat, kad jam kažkas su galva negerai, bet jis rimtai jums duos 200 vietoj jūsų 50 eurų? Tai gal vistik apsimoka?
Štai ir tas vyras, ne toks jau ir baisus, net gi visai fainas.
Taip ir šunys. Duokite jam valgyti 50 eurų (pinigų neduokit, čia tokia vertės palyginamoji priemonė), o pas save turėkit 200 eurų. Kai norėsite, pakvieskit šunį, pamojuokit jam dvišimtine ir šiam spjovus tuos 50, pagirkit ir duokit 200. Štai jūs ir geriausias šeimininkas pasaulyje? O ir jums gerai, norėjot savo 50, prašom – turit. Visi laimingi. Vėliau šuo nebebijos jums atiduoti ir 200, nes žinos, kad jūsų kėslas nėra piktas, jūs nenorit nieko atimti, o tik apsikeisti ar pan.
 Tai tik keli situacijos sprendimo būdai. Kaip situacijų, taip ir sprendimų būdų gali būti dešimtys, o gal net ir šimtai, tad visuomet drąsiai kreipkitės į šunų elgesio specialistus ir jie jums tikrai padės išspręsti visas šuniškas bėdas.
Daugiau naudingos informacijos rasite: http://www.moderndoggy.blogspot.lt/