Rūta: Bondas – tikrai ypatingas katinas

katinasKiek pamenu, visada  turėjau augintinių – meilė gyvūnams atsirado dar vaikystėje. Ko gero, nebuvo tokio laikotarpio, kad namuose neturėčiau jokio augintinio – šuns, katės ar graužiko. Be gyvūnų ir dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo. Džiaugiuosi, kad mano vyras – taip pat gyvūnų mylėtojas.

Dabartinis mano katinas – toli gražu ne pirmas išgelbėtas gyvūnas. Esu pasiėmusi šunų ir kačių iš gatvės, prieglaudų, ir išgelbėjusi nuo negailestingų žmonių. Dabartinį augintinį vyras namo parsivežė po skaudžios netekties, turbūt norėdamas man grąžinti džiaugsmą. Turiu pasakyti, kad jam tai puikiai pavyko. Labai liūdėjau po skaudžios nelaimės – teko užmigdyti katę, kurią radome tiesiog

katinas ir šeškas

Bondas ir Čika

gatvėje. Labai stipriai prisirišu prie augintinių, todėl netekus savo numylėtinės buvo labai sunku. Kadangi vyras mane maloniai nustebino, nebeliko laiko liūdėti: teko rūpintis mažyčiu, baikščiu, likimo nuskriaustu pūkų kamuoliuku, kuris netrukus virto… tikru kamuoliu.

Katinas buvo paimtas iš vienos veterinarijos klinikos, kurioje geriems žmonėms buvo dovanojami benamiukai. Iš visų dešimties strikinėjančių kniaukliukų vyras išrinko patį liūdniausią, labiausiai pasimetusį, susirietusį kamputyje baltą gražuoliuką su juoda dėme ant galvos.  Jį pavadinome Bondu.

katinasBondas – tikrai ypatingas katinas. Tokio “inteligentiško” ir valdingo gyvūno dar nesu turėjusi. Sunkaus charakterio, nepalaužiamas vaikinas: dievaži, tik pamėgink prie jo prikišti nagus, kai jis visai to nenori,  pabėgs baisiausiai supykęs. Mėgstamiausi šio pono užsiėmimai: užšokti ant peties ir reikalauti, kad būtų nuneštas prie šaldytuvo; auklėti mūsų šeškę Čiką; su pavadėliu vaikščioti lauke; skaniai pavalgyti; žaisti su popieriaus gniužulu (beje, moka pagauti jį ore, ir atnešti kaip šuniukas).

Už istoriją ir nuotraukas dėkojame Rūtai 🙂