Olga: mylim savo Murzių, džiaugiuosi, kad jis pasitiki mumis, kad pagaliau jis turi šeimą

Dalijamės Olgos atsiųsta istorija:

5565402„Visą vaikystę praleidau tarp gyvūnų: turėjau vėžlį, ežiuką, auginau papūgas ir kanarėles, peles, žiurkėną, porą šuniukų. Katę mama turi  iki šiol – jai jau 19 metų. Gyvūnus įsigydavome patys, juos gaudavome dovanų, arba jie patys atklysdavo pas mus. Kai išsikrausčiau gyventi į kitą butą, pamaniau, kad reikėtų įsigyti augintinį.  Ilgai, net apie pusmetį žiūrinėjom prieglaudų puslapius, ieškojom to vienintelio gyvūno,  ir pagaliau radom patinkančią katę, kurios apibūdinimas mums idealiai tiko. Mūsų Murzius ramaus charakterio, geras, mielas katinas. Jo istorija buvo tokia, kad viena moteriškę turėjo daug kačių, ir jas visas vieną dieną iš jos konfiskavo… Taip katinukai ir atsirado prieglaudoje. Kadangi ji prastai jais rūpinosi, mūsų Murzius turi tik puse dantų.. Viršutiniai iltiniai dantys  sulaužyti, apačioje trūksta kelių dantų – mums paaiškino, kad tai galėjo atsitikti dėl prasto maitinimo. Jis nelabai mėgsta vyrų:  toleruoja, bet vis dar prisibijo (gal kažkada koks nuskriaudė, mes taip ir nesužinojom).

5565360Aš jo „mama”: visur mane seka, net gali užriaumoti, kai manęs neranda. Ant rankų nemėgsta būti (matyt, irgi vaikystės trauma, arba niekas neėmė jo ant kelių ar rankų), bet visiškai nesidrasko. Labai kantrus, mėgsta būti šalia. Pirmas dvi savaites sėdėjo po lova, kol apsiprato. Kai mes išvažiuojam kur nors, katinas tiesiog eina miegoti, bet kai ateinam, rėkia, reikalauja dėmesio. Kartais pabėgioja, padūksta, pašokinėja: kaip visi katukai, bet gana tvarkingai. Vyras sumeistravo jam pilį iki lubų – labai mėgsta ten pasėdėti viršuje, stebėti mus.

Mes buvom “Gyvybės vagonėlių” prieglaudoje – pirmas įspūdis buvo… nusivylimas. 5565448Dabar ten daug gražiau ir geriau: pastatė naujus voljerus šunims (mačiau FB) bet porą metų atgal.. Vandens tuo metų nebuvo, nes kažkokie vietiniai kaimynai uždraudė jiems naudotis šuliniu, vagonėliai ankšti , trūksta oro, maža vietos… Liūdna buvo, kad mūsų valstybė neskiria nei pinigų, nei dėmesio tokioms organizacijoms.  Atvežėm maisto šunims, skudurų, valymo priemonių, kuro briketų, nes žinojom, kad tokie dalykai tikrai pravers. Lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie užsiima beglobiais gyvūnais, bando jiems padėti, aukoja savo laisvą laiką – stengiasi pagerinti sąlygas visais įmanomais būdais. Tai nėra lengva o ir nemažai kainuoja… Ir pikta ant mūsų valdžios.. Mylim savo Murzių, džiaugiuosi, kad jis pasitiki mumis, kad pagaliau jis turi šeimą.”

Dėkojame Olgai už istoriją 🙂