Merės gyvenimas. Antras dublis

5531258Tiesa ta, jog gyvūnus ypatingai myliu. Tiek kates, tiek šunis. Esu nusistačiusi prieš šunų auginimą 5531270inkilėliuose, t.y.- butuose, bet apie katę kartas nuo karto pagalvodavau. Sąlygos niekada nebuvo palankios – kraustymasis tarp šalių, po to gyvenimas universiteto bendrabutyje. Žodžiu, galimybė įsigyti murklį nebuvo labai realistiška. Prieš keletą metų, labai karštą rugpjūčio dieną pažadėjau draugui padėti rasti šuniuką „Penktos kojos“ prieglaudoje. Kol jis rinkosi iš visokio plauko mišrūnų būsimą žmogaus geriausią draugą (beje, tas „neaugs didelis, tik gal kojos ilgokos bus“ per 3mėnesius išaugo visa galva didesnis už virtuvines spinteles), savanorės nusivedė pažiūrėti kačių. Jos, kaip kokiam kačių Aušvice, apgyvendintos narvuose apleistame autobuse. Širdis 5531300ištižo per pirmas porą minučių. Labai pagailo visiškai aklos senos katės, bet ją priglausti pabūgau – ji itin blaškėsi, miauksėjo ir draskėsi. Kadangi namie laukė mažas vaikas, nenorėjau, kad tokia katė jį užgautų. Bevaikštinėjant mane pradėjo kibinti viena letenėlė, iškišta per virbus. Ten sėdėjo MANO katė. Ji iškart visaip stengėsi atkreipti mano dėmesį. Nors narvas buvo visas purvinas, o „narviokė“ katė atrodė kaip po kanalizacijos sprogimo, ši katė buvo preciziškai išsilaižiusi kailiuką ir baltas letenėles. Daug negalvojau – katę įsidėjau į rankinuką (aš ne sadistė – rankinė buvo tikrai talpi), ir parsivežiau troleibusu namo. Namie, tik apsižvalgiusi po kambarį, iškart įsitaisė ant kelių. Nuo to karto tapom neatskiriamos draugės. Katė Po pusmečio teko išvykti Erasmus mainams, tad katę pasiėmė mano mama. Ir jos nebeatiduoda.. Teigia, jog pernelyg prisirišo prie katės.

 

Už istoriją ir nuotraukas dėkojame Astai 🙂