Kas, jei ne mes jiems padėsim?

6050006Mama nuo mažens mane mokė mylėti viską, kas gyva, ir kad visiems skauda taip pat, kaip ir man. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar šuo, ar vabaliukas. Kadangi, esu nukentėjusi nuo žmonių, dabar pasitikiu tik gyvūnais. Esu auginus kelis gyvūnėlius vaikystėje, ir jie vieninteliai buvo šalia, kai būdavo beprotiškai sunku ar liūdna. Todėl dabar labai, labai myliu gyvūnėlius, ir net voro užmušt negaliu. Ir ne todėl, kad jo nebijau, o todėl, kad galvoju, jog ir tiems vorams skauda. Jau nekalbu apie stambesnius gyvūnėlius.
6050000Pirmasis mano augintinis buvo triušiukas, kurį pasiėmiau iš klasiokės, nes ji smurtavo prieš tą triušiuką. Atsitempiau namo, mamai nepranešus, bet leido pasilikti. Vėliau atsirado šuo. O po pirmo triušiuko mirties dovanų gavau antrą triušiuką. Kai pati pradėjus savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, namo katinėlį atsitempiau. Gyvenu nuomojamame bute, šeimininkams tiko tas katinėlis, po to sumąstė, kad nebenori jo. Katinėlio atiduoti net nebuvo minties. Svarsčiau galimybę ieškoti nuomojamo buto, kur priimtų su juo, tačiau tėvai (kuriuos dažnai aplankau) priglaudė mano katinėlį į šuniuko ir triušio kompaniją, 
Savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje buvo diena, kai reikėjo nufotografuoti katinėlius, ir įkelti į internetą, kad surastume jiems globą. Praėjus mėnesiui sumąsčiau, kad galiu paimti katinėlį. Pasitariau su savo kambarioke, buto šeimininkais, leido priglausti kačiuką. Išsirinkom, pasiėmėm, ir tik po kažkiek laiko suvokiau, kad tai vienas iš katinėlių, kuriuos teko fotografuoti, ieškant globos.  

Pati rankose laikiau tą katinėlį fotografuodama, kad surastų namučius.

Pati rankose laikiau tą katinėlį fotografuodama, kad surastų namučius.

Kaip ir minėjau, vėliau katinėlis atkeliavo pas tėvus. Mama truputį skeptiškai buvo nusiteikusi, nes ir taip daug gyvūnų namie, o patėvis palaikė idėją parsivežt katinėlį. Taip jis atsidūrė pas tėvelius ir dabar abu: nei patėvis, nei mama, neįsivaizduoja gyvenimo be to katino. Net jei būtų galimybė man jį susigrąžint, sakė, kad  jo nebeatiduotų,- taip jį pamilo.  
Jaučiu, kad mano katinėlis ypatingas. Kaip minėjau, gyvena kartu su šuniuku, tačiau jie draugauja gražiai. Būna komplikuoti santykiai kartais tarp jų, kad susipyksta, tėvai juos nubaudžia, uždaro skirtinguose kambariuose, tačiau katinėlis visada pats išsilaisvina, o po to eina gelbėti šunį. Ir šiaip, jei šuo bus uždarytas, visada nueis jam atidaryti durų.  Rytais tėvų valgyt prašo atsiguldamas jiems ant krūtinės ir murkdamas. Savo katinui daviau vardą Uno, tėvai pakrikštijo į Uncė. Tai dabar jo oficialus vardas, kaip ir būtų Uncė.  
Esu savanoriavus ne vienoje gyvūnų prieglaudoje. Apsilankymas liūdnas, tačiau suvokus, kad nors kiek, nors minimaliai, galiu prisidėti prie gyvūnų gerovės, pasijaučiu geriau. Ir šiaip, niekas labiau nepradžiugina ir nenuramina, nei pasivaikščiojimai su vargšais prieglaudiniais šuniukais ar  tų mažiukų apkabinimas! Taip, žmonės ten vengia eiti, nes bijo apsiverkti, susigraudinti. Bet manau, geriau gerai išsiverkti, bet kažkuo būti naudingu, negu sėdėti namie, verkti dėl tų gyvūnų ir nepajudinti pirštų. Kas, jei ne mes jiems padėsim? Manau, visi, kurie padeda gyvūnėliams, jų labai gaili ir visiems skauda širdis.

 

Už istoriją ir nuotraukas dėkojame Indrei 🙂