Agnės istorija: „Naida ir yra tas šuo, apie kurį visada svajojau“

SONY DSC

Nuo ankstyvos vaikystės turėjau tik vieną didįjį norą, tik vieną didelę svajonę – beprotiškai norėjau šuniuko. Tačiau tas noras niekaip nesipildė, nors metai ir bėgo.

Vienu gyvenimo tarpsniu pasijutau vieniša, kažko trūko, norėjosi padaryti gerą darbą. Pagalvojau, jeigu kažkada turėjau galimybę laikinai pagloboti benamius kačiukus (anuomet gyvenau su katinu, tad šuniukų globoti nesiryždavau), kodėl dabar tokiu pat būdu nepadėjus kokiam šuneliui – kitų gyventojų namuose nėra, ir man linksmiau būtų, ir šunelį išgelbėčiau!

Pradėjau tinklapyje gyvunugloba.lt dairytis, gal kas patrauks mano akį. Po kelių dienų pamačiau ją. Naidą. Liūdnoka snukučio mimika, bet išdidus ir tvirtas stotas. Paskaičiau aprašymą: stafordšyrų veislės kalytei liko tik dvi savaitės namų paieškai, kadangi jos šeimininko gyvenimas subyrėjo į šipulius ir nebegalės rūpintis mylima augintine. Buvo 2013 vasario vidurys, užėjo patys šalčiai. Sužinojau, kad LGGD* trūksta vietos ir neradus bent jau laikinų namų Naidai, tektų ją patalpinti į voljerą. O kaip gi ji ištvertų tokius šalčius su savo trumputėliu kailiuku? Nesusilaikiau. Susisiekiau su LGGD žmogumi, gavau nukreipimą tiesiai pas Naidos šeimininką. Su juo susitarėme, kad iš pradžių su šuneliu susipažinsiu, jeigu viskas gerai, per kitą „pasimatymą“ galės palikti ją pas mane. Tačiau, kaip sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Gavosi taip, kad įvadinis pasimatymas nesigavo. Vasario 22 dieną, būtent tą dieną, kai buvo Naidos trečiasis gimtadienis, šeimininkas atvežė ją pas mane ir paliko. Kai jis išeidinėjo pro mano namų duris, vos nežliumbiau. Reikėjo matyti, kaip Naida, nesupratusi, kas vyksta, inkštė, nerimavo, stovėjo apsikabinusi savo šeimininką, o jis ją guodė: “Neverk, aš išeisiu, o tu pasilieki… Turėsi naują tėtuką ir mamuką, pamatysi…“. Įsipareigojau surasti pačius geriausius šeimininkus Naidai. Ir iki tol, kol rasiu tinkamus žmones, rūpintis ja, kiek tik įstengsiu.DSC_0019

Nuo pat pirmos dienos su Naida sutarėme kuo puikiausiai.  Meilesnio, paklusnesnio ir imlesnio naujiems mokslams šuns nebuvau mačiusi. Draugai, kolegos ir tėvai sukiojo pirštą prie smilkinio ir kasdien teiravosi: “Tai dar nesuėdė tavęs tas kovinis šuo?..“. Po savaitės, praleistos kartu, supratau – Naida ir yra tas šuo, apie kurį visada svajojau. Kai paskambino žmonės, norintys pamatyti Naidą ir ketinantys ją priglausti, susitariau dėl susitikimo. Pasėdėjau. Apsikabinau Naidą, apsiverkiau vien nuo minties, kad reikės vėl būti be jos ir apsisprendžiau – paskambinau atgal tiems žmonėms ir pareiškiau, kad pasilieku kalytę sau. Tą patį pranešiau ir Naidos buvusiam šeimininkui, kuris beprotiškai apsidžiaugė, kad šuo liks gyventi su manimi. Kaip pats paaiškino, tiesiog nujautė, kad mes abi būsim labai gera komanda ir paskutinį kartą paprašė: “Tik tu niekam jos neatiduok.“.

zieminis suo

SONY DSC

Praėjo šiek tiek daugiau negu metai nuo tos dienos, kai Naida apsigyveno su manimi. Iki šiol kasdien džiaugiuosi, kad turiu tą vizgančią uodegą, kuri laukia manęs grįžtant, meiliai glaudžia savo šlapią nosytę prie žando, susirango ant kelių, įsivaizduodama, kad ji –  mažutis toiterjeras,beprotiškai susijaudina ir ima šokinėti aplink ištarus: “Einam maudytis?“ ar subrazdinus skanėstų dėžutę, vis taikstosi išsikaulyti, kad būtų pakviesta susirangyti ant sofos, ir stebina svečius nenukąsdama jiems kokios galūnės (stereotipai, deja, mūsų visuomenėje labai gyvi, tą liudija ir kvaili įstatymai).

Tokia mūsų „šeimyninės“ laimės istorija. Raginu ir kitus priglausti dovanojamus, išduotus, atiduotus ar išmestus gyvūnus. Tikiu, kad tokie augintiniai būna patys ištikimiausi, supratingiausi ir geriausi draugai.

*LGGD – Lietuvos gyvūnų globos draugija

 

Dėkojame Agnei už puikią istoriją ir nuostabias nuotraukas. Atsiųsk savo istoriją ir tu! Lauksime laiškų el. paštu puskunige.loreta@gmail.com